Istorija

2017-03-20

   

Po I pasaulinio karo Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, savo įstatymais ir kitais teisės aktais ėmė reguliuoti statybą bei jos valstybinę priežiūrą. Tuometinė valstybės valdžia prižiūrėjo ir privačių piliečių statybos darbus, nes netinkamai pastatyti pastatai būtų turėję neigiamą poveikį kraštovaizdžiui ir valstybės įvaizdžiui, todėl nebuvo leidžiama vykdyti statybos darbų, nesilaikant nustatytų taisyklių. Statybos klausimus miestuose ir kaimuose sprendė Lietuvos planingo ir kultūringo atstatymo reikalams prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigta Statybos inspekcija (Statybos inspekcijos įstatymas, „Valstybės žinios“, 1921-02-04, Nr. 56; 1925-06-01, Nr. 192). Ši inspekcija rengė ir tvirtino kaimo ir miesto trobesių statybos planus, išduodavo leidimus statyti ir prižiūrėjo visą miestų bei kaimų statybą. Pagrindiniams statybos klausimams spręsti prie Statybos inspekcijos buvo sudaryta Statybos taryba, paskirta vidaus reikalų ministro. Statybos darbams kontroliuoti apskrityse (kiekvienoje apskrityje prie savivaldybių) buvo įsteigtos apskrities atstatymo komisijos, susidedančios iš apskrities valdybos pirmininko, apskrities techniko ir apskrities gydytojo, o valsčiuose (prie valsčių – kaimų) – statybos komisijos, susidedančios iš viršaičio ir dviejų valsčiaus tarybos renkamų komisijos narių. Statybos darbams apskričių miestuose ir kaimuose prižiūrėti prie apskričių valdybų buvo skiriami apskričių inžinieriai.

 

Po II pasaulinio karo, iki 1988 metų, Lietuvos miestų ir kaimo gyvenviečių planavimo, statybų projektavimo, statybos industrijos plėtros ir kitus statybos politikos klausimus sprendė Valstybinis statybos reikalų komitetas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Šiame komitete įsteigtas Valstybinis statybos kontrolės skyrius, kuris kartu su miestų vykdomųjų komitetų valstybinėmis statybos inspekcijomis ir rajonų architektais–inspektoriais kontroliavo tiek valstybinę bei kooperatinę, tiek ir individualią statybą.

 

1988 metais, panaikinus Statybos ministeriją ir Valstybinį statybos reikalų komitetą, įsteigtas Valstybinis statybos komitetas, kuris toliau reguliavo statybos politiką ir vykdė statybos valstybinę kontrolę.

 

1993 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vietoj Valstybinio statybos komiteto įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija, kurios sudėtyje buvo Valstybinė statybos inspekcija.

 

1997 metais (registracijos Juridinių asmenų registre data – 1997-05-08) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – inspekcija) tapo įstaiga prie Statybos ir urbanistikos ministerijos.

 

1998 metais panaikinus Statybos ir urbanistikos ministeriją ir įsteigus Aplinkos ministeriją (ministerijos istoriją galima rasti čia), inspekcija tapo viešojo administravimo įstaiga, priskirta Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai.

 

2010 metais panaikinus apskričių administracijas, inspekcijai perduotos ir šių administracijų teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentų funkcijos. Inspekcijoje įsteigta dešimt teritorinių skyrių (kiekvienoje apskrityje), kurių veiklą koordinavo centro padaliniai.

 

Nuo 2017 metų, po restruktūrizacijos, teritorijų planavimo ir statybos procesus šalyje prižiūri keturi inspekcijos centro kontroliuojami teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentai – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių.

 

Inspekcijos vadovai:

Stanislovas Naujalis (1997–2001 m.);

Vaclas Leonavičius, inspekcijos viršininko pavaduotojas, vykdantis viršininko pareigas (2002 m.);

Gražina Lygnugarienė (2003–2007 m.);

Laura Nalivaikienė (2008–2017 m. vasario mėn.);

Eglė Kuklierienė, laikinai einanti inspekcijos viršininko pareigas (nuo 2017 m. kovo mėn. iki dabar).

 

Sistematika: